Tylos alsavimas

Pavėlavę sniegai tavo sieloje viską pamiršta,
Uždarytas dangus godžiai blaškosi sapno viršūnėje,
Tik įkaitusia nugara varva pusiaunaktis tirštas,
Suraikyto mėnulio šviesoj paslapties nebebūna.

Tik tyla iš anapus ir tai, ko seniai nebeištari,
Kai pridžiūvusiu skiemeniu springsta įkaitusios lūpos,
Dilgsi pirštų galiukuose, skauda tamsa tarsi krikštas,
Kai užsninga alsavimą, vienas ties poteriais klūpai.

Ir nevaikiškai šalta, kai pučia pro atmintį skersvėjai,
Pro nutilusius randus žiema vis dar balina posūkius,
Į likimą alsuoji save, kad daugiau praeities neištartum,
Sapno uždanga skyla į daugtaškius menamų žodžių.
Juozapava