Žiema nepabunda, tik kalasi sniegas į sąnarius,
Į užtvindytas laiko kasyklas, kur gliaudosi oras,
Kur užspaudę sekundę į didelį troškulį paneriam,
Sausos mintys įmirkusio geismo ugny nebenori

Degti šiluma švento vandens ir prasideda nuopuoliai
Nuo savęs ligi ryto, ligi atminties, kuri blaškosi,
Kuri inkščia kaip durys, pritrūkusios vyriuose juoko,
Noris imt ir išeit, savo didelį vakarą neštis

Į skirtingas puses, kur rikiuojasi ledo vagonai,
Užrakintais veidais ten langai ir pasotintos durys,
Gaudžia lietūs į šaltį ir pameta skersvėjų skonį
Vakarykštis dangus, ten daugiau jau savęs nebeturim.

Tik nutrintas akis į rytojų be sniego atitvarų,
Kur skaičiuojami žingsniai po du ir vardų nebeklausia
Siauros gatvių sekundės, jomis niekada nesugrįžtama,
Į skirtingas puses suledėja šviesa. Greitai sausis.