Žiema

Purios snaigės krenta iš dangaus,
Baltu patalu apkloja žemę.
Nebelieka nerimo sunkaus,
Jos pasiekia pačią sielos gelmę.

Šaltis žnaibo skruostą rausvą
Ir veržiasi gilyn.
Nori jis išgirsti šauksmą,
Skriejantį tolyn.

O aš sušukti nedrįstu,
Nes bijau sudrumsti tylą,
Kuri vis sukasi ratu,
Seka pasaką nebylią.

Taip sukas ir visa būtis
Šioje žemėje trapioje...
O, nieks manęs nesulaikys,
Aš greit paskęsiu šviesoje,

Nes baltas žiemos sniegas
Man akis atvers tamsias.
Nesutrukdys jau niekas
Pažvelgti į melsvas dausas.

2006.01.23.
Feniksas Skrajūnas