Nudraskis vėjas žodį na lūpų,
Ir tilėsma, kaip medžiai par lietų,
Bus nuplaukį petuos paukščių upes,
Tik šermukšniais sapes visas bėdas.

Tiktai skalis šuva gilų rudenį,
Ir atrodis, kad nieką nelikį,
Bus sutemį namai be vidudenių
Ir be žodžių, unt svietą bus dyka

Ir velyva, tilesma kaip medžiai,
Lietui pėrmerkus rudenią  gūžtų,
Kol danguj ažušals Grigą ratai
Su  menulią stiklu pagalūstu.