Kai vėjas sumezga voratinkliuos lietaus lašus,
ir permirkęs dangaus hamakas, plyšta žiotys,
aplink akis apsibrėžiu penkis vilties ratus,
dar du – paklydusiai taviškiai sielai.

Ir ant krūtinės sudedu grubius pirštus –
geltonis primena man klevo skaisčią liepsną.
Oru rašau į ateitį brangius, senus tavo žodžius,
bijau, kad auštant negalėsiu jų daugiau girdėti.

                  Kur būsiu aš?
                  Kur būsi tu?

Gyvenimas skubės kaip traukinys ant bėgių.
Kiti skaitys pilnus minčių raštus,
tikėdami – dieviškai mylėjai...