Kai pasaulis per didelis tiems, kas stebėt neatprato,
Atminties kapiliaruose tvenkiantis laikui į dykvietes,
Kai užtenka sekundės, kad pildytųs metai iš metų
Sielos badmečiai, kertantis tiesėms į tuštumą grįžti.

Kai jokios abstinencijos, tiktai naktis gena traukinius
Į skirtingas puses, mes ir vėl nevalingai vartojame
Vienas kitą, į odą sodinam po skiemenį, auštant išauga
Neužgyjantis kvapas numirusių mūsų rytojų.

Ir sekundžių, kuriom dar bandysim iš naujo pareiti,
Kai kryptis pasimes ties lemtingu pusiaunakčio posūkiu.
Ankštos sielų vienutės išaušus sulėtina greitį,
Tai pirmieji sniegai užrakina medžius, mes išeinam žiemoti.