Kų gi mysli dabar, kai lunguos tiktai vėjas,
Kai bežvaigždę ažuolaida naktį ažtiesus,
Gryčia soti tumsas, a paveikslų švintieji
Naktigultą nuveją, tik tu dą sedėsi

Pa nupjautu rugiu, pa iškultu gyvenimu,
Atminties žaginiuos krausi pėrmerktus dobilus,
Jau senai tavą laiką papievius nuganę
Ir visų klapatų nebespėjai ažlopit.

Teip ir trumpini naktį, kai vėją batagai
Lungus plaka ir plaka, atrodą, taks tolimas
Šitas rudenią laikas, kai sutemas dega
Nebešiultu ugniu pre venatves liktoriaus.