Lekia žali medžiai pakelės
Pro šviesų autobuso langą.
Jie nė trupučio nesudrebės
Prieš metalinę kirvių bangą.

Toliau matos bandos gyvulių,
Ramiai rupšnojančių žolytę.
Visai neturint žmogiškų aistrų,
Galima ir taip daryti.

Pamatau štai miesto mūrus.
Įsisupę pastatai į miglą-
Vaizdai darosi keisti, net niūrūs

Tarsi paskandinę tylą.
Išlipu triukšmingoje stotyje,
Viskas lieka giliai širdyje.