Ūžalą paunksmej

Senis Mykalas sustoja tes ūžalu, nusvilka sava senų žiponų, jį pasitese ir pats prigula. Valandžiukį gulėja tylam, insispaksojįs ūžalą viršūnen, paskui ažgedoja:

gana jau gana žemej uliavot,
laikas jau laikas visam apsistot.
Neberaiks žemelaj ilgai man krutėti,
visų linksnybių laikas atsižadėti.

  Mykalas gedoja graudžiai, kad net pačiam pasdare markatna ir iš ta markatnumą net apsiverke. Paskui pradėja savi kaneveikt: durniau tu, durniau, kal gi praskydai? Argi ne visiem ataina galas? Štai gulėsi amžinai pa šitą ūžalu ir dairyses pa gimtas apylinkes. Argi blagai bus? Tik raiks Agatėlas paprašyt, kad nevežtų kapuos kaip visus pakavot - tegu kavoja čia - pa ūžalu. Aš nenoriu, kad mani ažuspaustų sunkus paminklas su kryžium. Visur gi žemelą švinta. Nebus gi griekas.

Griekas? e kas tas griekas? - mįslija taliau senis. Štai amžinų atilsį tevas su broliu Levuku parsnešdava iš valdiška miška glėbius šakų, padarydava kūlalius ir motina visais rytais ažkurdava pečių. Ir nebuva griekas. E dabar pamegink kaimyna miškan nuvejįs atsinešt, tai tuoj tavi ažpuls ir aisi spaveden - gi griekas!

Mykalas atsidūsėja prisminįs Anapilin išėjusį brolį. Levuk, ar lauki manįs? Nebeilgai raiks laukt...Ale tu nesikrividink, kad aš būsiu čia - pa ūžalu, e tu kapuos, mudu gi susisieksma.
Taip bedūmojant senis led neažmigą, gaivaus vejelią glostamas, bet štai akysna sušmėžava Evutes paveikslas. Ne takias, kakių anas mate preš penkius ar septynius metus, e jaunas, gražias: veidelis inraudįs, plaukai palaidi, liekna kaip stirna vis erzina Mykalų, girdi, -pagauk, e pati vis bėga na venas stirtas pre kitas.Žiūrėk, jau, rodas, anas jų sugaus, bet ana jau šaipas ažu kitas stirtas ir vis kukuoja - ku-kū, pagauk...

Agota, prabočyk man. Preš savų sąžinį aš teisus - vaikų mudu neturėjam, tik preš tavi neteisus.Tu gera žmanela. Nigdi man neprikaišejai, neišmetinėjai  nei tų saldainių, nei tų baronkų, nei skerstuvių, katras aš nunešdavau Evutei. Tu tik spavedin mani išvarei dėl Evutes. Bet aš mįslinu, kad aš neturiu dėl ta grieką. Štai ir ūžalas laidžia atžalas, kad , atajus laikui anas nudžius, e pa ja liks atžalas. Taip ir aš narėjau sava sėklų palikt žemej. Ir vaikščiaja Laurynėlis. Nu, jau visas Laurynas, katras ir pats sava atžalas stiebia un dungų jau...

Prabočyk ir tu, sūnau ažu benkartą vardų. Stengiaus kiek galėdamas, kad ją negirdėtum, vešai pre visų sūneliu vadindavau, pirkau skanėstų - vis tiek prilipde...
Ilgai šnapava senis Mykalas savų gyvenimų apmįslydamas.

Evute, meloji, prabočyk ir tu, kad viena visų gyvenimų žmanių apjuokta, pirštais badama buvai. Bet gi ne tik ašei ir tu šita narėjai, vis jakeis, vis kukavai, gundei - pagauk, E kai pagavau...
Mykalas inbede veidų žalan ir graudžiai pravirka. Raudoja be garsa, vyriškai, pakol atitoka. Tadu pakila, nupurte sava žiponų ir pamažu patrauke namų link. Venmarškinis, plika galva pagarbiai ženge švinta žemele, mintimis dekodamas saulai, kad šviečia ir šilda, žemelai, kad da jį tebenešioja...
herbera