Nurimo viskas ir tyla nuplauna gėlą.
Toks tirštas mėlynas dangus pasiekia sielą,
Nusineša toli, toli su paukščių skrydžiu.
Pavydžiu jiems, juk negali... Tiktai palydžiu
Į skliautą tamsų virš miškų, žvaigždėm nusėtą,
Į sapną tolimą, kadais seniai regėtą.
Į namą tuščią sugrįžtu, liečiu tik tylą
Šiltais delnais šviesios dienos. Ir ji prabyla
Variniais lapais, supūstais į mano taką.
Vis čeža, čeža taip liūdnai. Tik man jie sako –
Juk nieko amžino nėra, viskam yr galas...
Pageltus rudenio ranka. Rytais jau šąla.