Pasirodo per maža žinot, kad jei reiktų, kas naktį pastočiau,
Kad visai ne mane (už naminę) paliko gulėti po tiltu,
Kad norėčiau ilgai ir laimingai, net jeigu ilgai ir nuobodžiai
Ir dabar suprantu tai, kad meilė staiga nenutinka,

O melodija seno vinilo vis sukas ir sukas, ir sukas
Po užstrigusios adatos dūriais. Dar muistosi retkarčiais.
Pasirodo per maža girdėt, nekartojant nei stygom, nei lūpom,
Juk vis vien išvarvės per šlaunis visaplaunantys vandenys.

O dabar pakartok ką sakei, tik šį kartą plačiai atsimerki.
Tai ne aš prie rūdijančių polių, ir pėdos ne tavo prie skardžio,
Ir belieka pastumti krantus, kad neliktų už ko įsitverti.
Tu jau sykį man rodei kaip plaukt — jei išmoksti, tai amžiams.