O dabar sudrebėk, mes paliekam apkasus,
išverstas kišenes eilinio milinėje.
Nuo tada, kai savim įtikėjome – sako,
dyla mūsų delnų demarkacinės linijos.

O pakėlus akis tik dangaus vinilas
sudundena choralais į bokštą bažnyčios.
Man visai nesunku, nes krūtinės sagutėn
telpa mudviejų ginklai, pradėtoji misija,
išsapnuoti skaičius užrūdijusiems kodams
ir paglostyti pirštais astralinį vėją.

Pasiklokim dangaus mėnesienos kamputį
ir prigluskim prie mylinčio delno Tvėrėjo.