Nemeilės goda

Kaip gilu, kaip velnioniškai gaila,
Kad nesulijo mūsų kerintis lietus,
Kad tavo judesiai nejaudins šnervių,
O klausimai palūpėse sudžius.

Regiu išoperuotą švelnų geismą
Be reikalo ilgai nelijus naktimis.
Prie kojų sutryptas laukimo žodis kaista,
Kaip fonas – liūdintis be mūsų grindinys.

Jau nuslopino kruvinas apsiaustas –
Rūke juo apsigaubęs gyveni.
Aš nesakau, kad vakaras įskausta –
Gėda nemeilės kaip kaltė many.
Nuodai