Pilki atspindžiai

Raibuliuojančiame vandenyje atsispindėjo krantas. Atspindyje tarp sodriai žalių, šviesių ir tamsių tonų buvo galima pastebėti pilkas kojas. Jei matytume vien tik vandenį ir dar šiek tiek banguotą nuo vėjo, kas suteikia bet kokiam atspindžiui tam tikro neaiškumo ir daro jį netgi mistišku, galbūt pagalvotume, kad krante stovi gan stambus pilko atspalvio gyvūnas. Tačiau dvi kojos, platėjančios žemės link, išduoda, kad tai žmogus, kurio liemens nesimatė. Liemens nesimatė.
Žmogus, mūvintis pilko velveto platėjanias kelnes, apsirengęs mėlyno treningo švarkelį, užsimaukšlinęs neaiškios tamsios spalvos sportinę kepuraitę, krapštėsi geltono polietileno maišelyje, kuris buvo gerokai išsipūtęs. Šalia pūpsojo juoda kuprinė, tiek prikimšta, kad, atrodė, gali bet kurią akimirką plyšti per siūles. Vyriškis, jau senokai perkopęs keturiasdešimt, tamsių plaukų, kuokštais styrančių iš po kepurės, pasitrynė delnu gerokai parudusį veidą, vietomis šiek tiek net pajuodavusį ir pasilenkė. Prilaikydamas geltoną maišelį, jis ištraukė rusvo stiklo butelį, kainuojantį dvidešimt penkis centus. Tokių butelių buvo pilnas maišelis ir kuprinė. Tikriausiai juos surado šį rytą parke ar prie netoliese stūksančių daugiaaukščių namų konteinerių, kažkieno ištuštintus ir paliktus, kaip nereikalingas atliekas. Tačiau žmogus galvojo kitaip ir tai išdavė jo taupi, vos pastebima šypsena. Jis atidžiai nužiūrinėjo stiklinį indą, pakėlęs akių lygyje ir sukiodamas tarp pirštų. Staiga jo veidas surimtėjo. Jis pažvelgė sau po kojomis, pasidairė į šalis ir netrukus jau laikė storą žolės stiebą. Po to lėtai, atsargiai dėdamas pėdas, nusileido prie pat vandens krantu, pakankamai statčiu toje vietoje, su visiškai nutrinta žole, šlapiu ir slidžiu po lietaus. Vyriškis tą suprato. Atsargiai, bet kartu ir nerangiai pritūpė, panardino butelį į vandenį, kurio prileido tiek, kiek jam reikėjo, ir ėmė skalauti, viduje makaluodamas žolės stiebu. Skalavo ilgai, vis apžiūrinėdamas, kol įsitikino, kad daiktas jau tinkamas parduoti. Tada sugrįžo prie savo nešulių. Švarųjį paguldęs žolėje, išsitraukė kitą butelį ir nusileido prie vandens. Procedūrą kartojo iš naujo, tik jau su kitu buteliu. Po to dar ir dar kartą, kol, atidžiai viską apžiūrėjęs, jis įsitikino, kad gali keliauti toliau. Negaišdamas nė minutės, vyrukas atsargiai susidėjo išplautą tarą, tuomet užsimetė ant vieno peties išpūstą kuprinę, kita ranka pastvėrė maišelį ir šlaitu palengva pakilo į taką. Jis pamažu tolo, eidamas užtikrintu žingsniu, tempdamas sunkoką nešulį, žinodamas, kad netrukus gaus už tai atlygį.
Kurį laiką žaliame parko fone dar švietė pilko velveto kelnės, kurias galiausiai paslėpė aukšta žolė ir tamsūs kaštonų šešėliai. Raibuliuojančiame vandenyje liko tik tamsūs ir šviesūs sodriai žalios spalvos atspindžiai, vieniši iki kitos dienos ryto, kol tarp jų vėl suraibuliuos pilkos spalvos kojos.
Lapkritis