Prie čiobrelių
arbatos ir

begėdiškai
išbarstyto cukraus
ant stalo

metaforos skyla
į žodžius

pabyra raidėmis

sapnuojam, kad
gyvenam laimingai

o smulkiais žingsneliais
sustingusiais kaulais

slenkam į liūdesį,
vienatvę,
senstam

paliekam
vienas kitam
išpranašautą laiką

vietoj juokingo atsisveikinimo
iškosėjam plaučių
likučius

iš sulipdytų saulės skiaučių
ir bedančių burnų
gimsta šypsenos

mes virstam kregždėmis