mirštant žemei
klajoklis vis dar
rėks

apglėbęs nuogus
medžius

apie savo
praeitį

ilgesiui
tykštant
į sielą

murzinais, melsvais
lašais

nuotaikų metamorfozėse
verpiant laumėms

naktį
ant asfalto

išprotėjimai
nuprotėjimai
protėjimai

laukti kritimo
dangaus ramybės
baltai

tuomet galėsiu
mazgoti kojas
o po to gal

ir sielą
kad Dievas
nebeverktų