kitapus stiklo

šikšnosparniai sminga į žemę
šluotelėm braukia nerimą

mažom adatėlėm užsiuva
šurmulio spurdėjimą

nuogam medy paukščiai
stingsta į ramybės tylą

šiapus stiklo

išsausėjusios raukšlių vagelės
kvepia gvazdikėliais ir vanile

Tavo ir mano namai