Meldžiuos Dievams, kuriais seniai nebetikiu,
Iškėlusi rankas į tuščią dangų.
Tačiau malda vėl gimsta su saulėtekiu,
Kai kojas žolėje rasa surango.

Meldžiu kalba, kurios net neišmokė niekas.
Tik vėjo skraistės plakasi į šonus.
Ir žodžiai lūpose sutirpsta tartum sniegas.
Lyg aidas blaškosi tuščiuos vagonuos.

Meldžiuos Dievams, kurių net niekada nebuvo.
Karūnos pintos jų iš netekties žolės.
Ir vėl ant šalto grindinio pargriūnu.
Meldžiuos. Gal tas, kuriuo tikiu, girdės?