Nudažytas mėnesiena takas, apvaškuotas balto kilimo kraštas,
Šalia stovi kantri mergaitė, ir traukia iš dangaus savo praeitį.
Sušvito danguj žvaigždė rytinė, kurią pažadino žaibų virtinė,
Užklojo žemę tirštas rūkas, prislėgdamas prie žemės sidabrines kulkas.

Pašėlo vėl už upės uždarytos fėjos, nebegalėdamos padovanoti gėrio,
Sustingo paukščiai pučiant šaltam vėjui, krūvoj sedėjo ir drebėjo.
Prigulo ant šaltos rasotos žemės, apšalo, vietoj veido liko ledas,
Į galvą tebešovė mintys, šąla, jau naktėja, ateina sapnas...