Esu gyvenimo lyg burtininko pakerėta,
Lyg šiaurės vėjo ištempta už rankos
Ir driekias mano kelias per šlaitą gėlėtą,
Širdis nenuorama krūtinėj tarsi varpas trankos.

Vienam padovanoju šypseną kitam gal žodį,
Su vienu sveikinuos rimtai, kitam tiesiog mojuoju
Ir vis panosėj sau kažką liūdnai burnoju,
Džiaugiuosi kiekviena diena ir kiekvienu rytojum.

Nelinksta žvilgsnis pažiūrėt kažkur į priekį,
Kas už kalvos, kur proskyna tankynėj.
Bijau, kad taip ir liks viltis įvykdyt siekį,
Praleist gyvenimo saulėlydį savoj Gimtinėj.

Ar varpas skamba, o gal tai tik laikas,
Vis tiksi minutes, jas iš gyvenimo išbraukia
Ir vis toliau į nežinią, į neviltį jis traukia,
Kada ir vėl sugrįšiu, ir ar grįžti verta...