Pradėjo kaukti visos miesto sirenos. Kilo didžiulė panika, žmonės net nežinojo, kas įvyko. Bet taip buvo ne visur. Du vaikinai, Vilkermanas ir Borunevičius, prilipę prie televizoriaus ekrano stebėjo įpatingąją žinių laidą.

- Mariau, tėvynė pavojuje...
- Ką darom?
- Nežinau, nežinau...
- Žinai, lekiam prie kareivinių, pažiūrėsim kaip žygiuoja.
- Greičiau, maukis batus.

Jeigu jie būtų žinoję, kad tiek reikės išgyventi, batus būtų tikrai tvirčiau užsirišę. Perbėgę puse miesto, iki kareivinių likus vos porai kilometrų, pasigirdo lėktuvų gaudesys, tada kurtinatis sprogimas ir vaikinų akyse iš kareivinių pasipylė juodi dūmai.

- To negali būti, - iš nevilties vos tvardėsi Tomas.
- Tomai, susiimk, bėgam prie savivaldybės, gal ten ką nors žinos.

Tai, ką jie pamatė ir išgirdo miesto širdyje, juos įsiutino ir paskatino vėlesniam žingsniui. Miesto valdžios pastate, centriniame balkone buvo iškelta raudona vėliava, susirinkę pencinio amžiaus žmonės iš visos gerklės rusiškai dainavo SSRS himną. Berniukai nesustojo, pribėgo miesto seniunyją.

- Mariau Vilkermanai, ar nori tapti istorijos dalimi?
- Žinoma, Tomai, žinoma, kad už Tėvynę.

Vaikinai nukabino nuo savivaldybės pastato užsilikusią trispalvę ir drąsiai neskubėdami nužygiavo miesto ribos link. Kelią pastoti jiems bandė policininkas, kuris atsistojęs sankryžos viduryje, išsitraukęs tarnybinį ginklą, su mėlyna, nepriklausomos šalies uniforma, savo postą išlaikė iki galo. Tankai įriedėjo į sankryžą. Trys patriotai, du vaikai ir vienas pareigūnas, nebėgo. Jie stovėjo ir su savo šalies vėliava mojavo. Žmonės turėjo viltį, viltį, kuri neišsipildė. Tankai juos sutraiškė. Visi trys žuvo divyrių mirtimi. Šiuos divyrius vėliau atsiminė ir kalaborantai giedoję SSRS himną ir kiti policijos pareigūnai, stebėję įvykį iš krūmų. Svarbiausia, kad juos išvis atsiminė, o tai jau istorija.