neviltis

trapūs liekni perregimi pirštai
šaltesni ir baltesni už sniegą
plevenantys lengvai per tamsą tirštą
lyg pasakų plaštakė pažadino iš miego

už tamsą tamsesnę ir niūresnę mintį
tarsi prie liepsnelės žvakigalio artėtų
tuojau suglaus sparnus liepsnelei imti
iš tamsos tirštos beveidė neregėta

baikšti liepsnelė daužosi į tamsą slogią
tokia menka skurdi ir vieniša tokia beglobė
nepajėgia nors kiek praplėšt tamsos galybės
išvyst artėjančią nuskint baikščiai besiblaškančią gyvybę

liepsnelę aplenkia ir skruostą mano paliečia švelniai
taip gali liesti tik mylintys ir išsiilgę pirštai
tarytum iš vasarvidžio atklydę delno
kuris jau taip toli apgobtas skaudaus rūko miršta