Balta žvaigždelė krito
Svaiguly nakties
Ir klaidžioja lig ryto
Laukdama skirties.

Po šėmą pievų rūką
Mėnulio takeliu,
Lengvu lengvu lyg pūkas,
Išaustu sidabru.

Rasakilės surinko
Ašaras žvaigždės:
Jau ji į aukštą dangų
Pakilti negebės.

Naktižiedžių saulutės
Įsižiebė slapčia:
Žvaigždelės tos akutėm,
Nukritusios nakčia.

Balti laumelių kūnai
Sidabro sietuvoj.
Mėnuo dangaus bastūnas
Šukuoja plaukus joms.

Perlus rieškučiom  beria
Į išpintas kasas.
Plaukai žvaigždelėm žėri –
Užburs kas jas suras.

Žvaigždelė metė žvilgsnį
Upokšnio sietuvon,
Aukšlele ji mirksniu
Neria gilumon.

O štai nubudęs vėjas,
Paskui ir blezdinga,
Žalia pieva nuskrieję,
Įžiebė liepsnas.

Žolynų dega ugnys
Gaisrenų žiedais.
Vėrėsi lig dugno
Užburta erdvė.

Lemtis naktim apspangus,
Pamiršo, kur žvaigždė.
Žiūrėk viltim į dangų –
Ji vėlei sužibės...