iš  tolių tolumų sugrįžta
rytmetiniai traukiniai –
tarsi šluotelėm į būgnelį
kas barbentų
ritmą griežtą

minčių erdvėj nutrūksta
subtilieji virpesiai
ir mano tylą pasiglemžia
atsibudęs miestas

diena vylingai prasimerkia
lyg sena  koketė
aptingus rąžosi sustabarėjusi
tiesa
o aš –  siūleliais  parišta
dienos  marionetė –
taip meistriškai likimo pirštų
vedama
turiu bučiuoti  kiauliaganį
šimtą kartų

ir vėl skubu

skubu į savo skaidrią
tylą
kuri prie degančių
naktinių vartų
su viltimi perpus sumišusi
regėjimais šviesiais
pažyra