senoji apsigobdavo skara raštuota austine
ir kopdavo ant stogo – sakėsi –
žvaigždžių skaičiuoti

ne. ne skaičiuoti (kas ten žino ją) –
akim tiktai paglostyti mažutėles
kartais delnais

vėjo malūnas – rodėsi – iš tolo
sparnais žvaigždėtais tamsoje mojuoja

drovios viduramžių vienuolės –
dvasytės mistiškos
atsiribojusios nuo žemiškos traukos
visai čia pat – Paukščių taku –
dangaus choralais priartėja
ūko spalva akis išglosto
už nugaros – lyg gundytų – kvatoja

ir neprišauksi – neišgirs tavęs
senoji žvaigždininkė
tiktai skara jos šviesmečius skaičiuoja
blyksi

-----------------------------------------------
o rytas vėl pamiršta vakarą