Vaivorykščių dėmės baloj
Žaloja nekaltą žolyną,
Iškraipo ir slepia spalvas.
Laikas pakraupęs sustoja.
Ir tirpstam – – – – – – – – – –
Pasmerkti amžinybei.
Apsimetę grakščiais arlekinais,
Jau žinom –
Gyvent, ne žudytis.

Gražiausiai atrodo tyla,
Nupiešta kaštono lape.