I
Bekalbių vietovardžių stigmos
          Prie smėlio kalnelių,
Kur atgulė žodžiai ir rūpesčių dienos.
Tik akys pakilo į dangų
          Ir švyti virš kelio,
Kad tolstančio garso prasmėj
Nebebūtumei vienas.

Velėnoje jų sąnariai -
Ir plūgas juos tau atiduoda,
Kad vakaro valandą
          Nugara beržą paremtum,
O šviesų sekmadienį vėl aplankytumei sodą,
Pražydusį tam,
          Kad norėtum gyventi...

II
ir kai jau mylėsi mane ir kai dar
manęs nemylėsi
išblukusių rankraščių puslapiai dvelks
tavo pirštų vėsa
kai atviras langas pakvies
dienos tamsiai baltą šviesą
kuri šiapus slenksčio
nebuvo šviesa

kai vakaro girgždančia svirtim
vandens pasisemsi
žvaigždė pasiliks vandeny nebyli
ir sausa
šnabždės uždaryti langai
nakties šviesiai juodą tamsą
kuri šiapus slenksčio
nebuvo tamsa