Per triukšmo sodą

Aš atsistoju
Ir tylėdamas
Nuo triukšmo užveriu duris.
Tas triukšmas nekankino,
Jis padėdavo
Tamsoj atmerkt pavargusias akis.
Kažkas paduodavo,
Kažkas paimdavo,
Kažkas išjungdavo garsus,
Uždengdavo ausis, akis –
Išeidavo, tik likdavo
Apkurtęs, aklas, nebylus…

Aš atsistoju,
O aplinkui – sodas
Baltai pražydusių žiedų.
Einu,
O medžių šakos man mojuoja –
Pasveikina, tik kažkodėl liūdžiu.
Viena – sveikatos,
Gretima – likimo gero,
Trečioji linki pinigų.
Aš padėkoju, praeinu,
Sustoju prie tyliausio medžio,
Skinu vaisius ir į kišenę sau dedu…

Gero kelio...
Sniegas