Žaizdotų šukių viltis

Meluoja be gailesčio, niekina karą,
graužiantį grožį šiandien iš vidaus.
Staugia mėnulin be balso, be kraujo,
pulsuoja širdim, neišmokstančia jaust.

Trypia padanges, išpurtytas dulkių,
suluošintos vėjų dejuodamos blaškos.
Ant rankų manųjų senų, apledėjusių
budelio pasakoj ašaros taškos.

O gaudau jas tyliai, stiklinę sudaužius
šukėse paslepiu laimės rankas.
Išpjautos nemoka sugyti jų žaizdos,
nėra kam sunokusias jas susirast.

Žalias nusiskinti kiekvienas išmoko –
prakąsti, išspjauti, ant tako sumindyt.
Kelkis, raudotojau, pamirštas prote,
pūvančios šukės tau pažada viltį.
Draugė