Vakaras, naktis, rytas, diena ir vėl vakaras

Tau savo vakaro ramybę –
Nes tu ta mergina
Kurią jis pabučiuos…
Ir afigėnai…

Tau ilgą naktį lietui lyjant
Ugnies sustingime
Ir kūnų karšty…

Tau ryto blizgesį blakstienų,
Užsimiršimą, kvailą šypseną,
Dangaus kraštelį
Lango stiklo trapume…

Tau pavėlavimą dienos –
Nereikalingą mažą pirkinį,
Nereikalingą šypseną praeivio…

Tau neužmirštamą lytėjimą, mylėjimą,
Padovanojęs dieną, vakarą ir naktį
Jis pasiims tave iš proto,
Palikdamas pažadint rytui…
Pažadinta apsidairysi ir suprasi –
Jau nebėra nereikalingos šypsenos praeivio…
Sniegas