Dviejų kartų koordinatės –
Jaunų dangus,
O senstantiems – nutolęs horizontas.
Kalba viena, bet nesupranta jie viens kito.
Nukliunkę išrinktieji kreipia gentį žūti už kažką į frontą,
Kai patys tuo metu šilkiniuos pataluos išdriko.
Tramdyti savo apetitą vadas nė nemano,
Nes pasikėlė taip aukštai, jog apledėjo jausmas.
Karaliau, tu – subrendęs?
Sūnūs juk ten traiškomi ne tavo. Ašaros ir kraujas mano.
Kuo tavo apmaudą vaikėjantį nuplauti?
Mažai istorija dar siuntė prakeiksmus godiesiems?
Manai, jei mini, būsi amžinas, valdove?
Iš anksto aišku, jog tavęs negali niekas užganėdint –
Šalia ne mylinti ir mylima žmona,
O vienadienė sugulovė.
Tu – vargšas, drebantis,
Kad nepaduotų tarnas sidabrinės tabokinės,
Kad tavo taurėje nuodais atmieštas vynas neputotų.
Keli pulkus kariauti už Tėvynę?
O gal dėl to, kad jie savim tave, nevykėlį, užklotų?