Kabintis į gyvenimą
Kaip varnalėša geba tik atkaklūs,
Tačiau senatvėje ir jiems nagai visai atšimpa.
Nors dar ne kurčias, ne visai dar aklas,
Bet koks jau tuščias tapo sielos indas.
Dagtis sugruzdusi –
Nei šviečia anei šildo
Ir glėbio ankštys
Taip, kaip niekad tuščios.
Nieks nepasako, dejavu kai pildosi,
Iš džiaugsmo verkti, ne iš baimės krūpčiot.
Ir nebe sulą saulė gysloj tirpdo –
Tenai tulžies
Aitraus deguto lašas.
Kažkas ateina. Ne, tik pasigirdo...
Už lango vėtra.
Šuo į namą prašos.
O mano lūkesti,
Ar tavo plaukas ilgas –
Ar patogu į jį bus įsistverti?..
Suprast ne paprasta,
Kaip lūžta, trupa smilgos
Ir kaip skausmingai varnalėšos merdi.