Dėkoju, tėve,
Kad tu man padėjai užaugti medžiu,
Kurio šaknys su gulinčiais juodžemy protėviais kalba be žodžių,
Kad sėslumo duotybę be išlygų alpiai jaučiu,
Kad pasaulio emes ir kryptis ne parodei - įrodei.
Dėkui tau, motinėle,
Kad vargo nagų nejutau,
Nes į dieną nepriteklių triūsą nešei tarsi duoną.
Tu padėjai suprasti, jog žmonės gyvena ne sau -
Laimingesnis, turtingas ne ima, ne stveria, bet duoda.
Dėkui, broli,
Kad leidai per sunkmečius remtis į tavo pečius
Ir be išlygų trūkumus žmogiškus mano tu kilniai atleidai,
Kad lankydavai mano pastogę pačiu nereikliausiu svečiu
Ir kad juokas vaikystės į dabartį žilą ataidi.
Dėkui, mano bičiuliai, kaimynai
Ir tie, kas dalijos būties spinduliais,
Dėkui, priešai, kad mano stiprybę išugdėt, išbandėt.
Aš per jus nepaliauju gyvenimo geisti ir žaist
Ir į sielą neleidžiu rangytis agresijos angiai.
Aš jus myliu visus.
Net ir tuos, kas lig šiol nesupranta manęs,
Kam atrodo, jog traukiu pasaulį ir būtį ant siauro kurpalio.
Mes visi laikini.
Gaila Laiko kariauti, nekęst.
Ant apdžiūvusios savo viršūnės keliu viltį -
Pumpurą rytdienos žalią.