Kaip gi reikia save sutapatint su savo gentim,
Kol atodairos nėr, kad būtis tarsi šerkšno ažūras?
Kol savisauga tilsta, kad gyvybę tau priešai atims,
Nes esmė jų patvinusiam kraujyje slūgso
Ir nesukreša, ne,
Kol savaisiais lašais
Nudažai skaisčią šliūžę ant sniego drobulės.,
Kol dvejonių nelieka,
Ką smerkti ir teist,
O ką gerbt ir minėt –
Jie slenksčiu priešui gulė,
Strigo kaulu gerklėj,
Stingo žvilgsny ledu
Ir netirpo verksmu, kuris nuodėmes plauna.
Kaip gi reikia mylėt
Ir gentim patikėt,
Jog tu sausy šerkšnotam atgimsi
Iš naujo.