N18

Dievas mano sielą paspjaudė
ir prilipino su „lipūčke“ prie sienos
kaip darbą kurį nors vis atidėlioja
bet galiausiai turès pribaigti

ar būtina rašyti
ar būtina kalbėti tik tam
kad nutrauktum tylą
kad Tu jaustumeisi patogiau?
Nutraukti tylą kaip užsimezgusią gyvybę

tavo pamokslai bevaisiai
jie žirniais į sieną
jie žirniais po skaudančiais keliais
kodèl visą gyvenimą klūpojai
jei niekas to iš tavęs net neprašė

sako kad auka
galiausiai tampa nuodijančiai priklausoma
nuo savo skriaudèjo
mes negalime pamesti savo gyvenimo
kur nors tarpuvartėje
kaip pirmosios jaunystės meilės

ant akių užtrauktas prasmės valkstis
kaip tiems akliems juodadarbiams arkliams
traukiantiems tuščiagarbių buržujų karietas
be tikslo
be dvasios
be laisvos valios

mes bėgam kuo greičiau ir kuo įnirtingiau
vis tolyn ir tolyn
negalvodami apie kryptį mes maldaujam savo pavergėjų:
apakinkit mus
nenorime matyti
išdurkit mums ir ausų bugnelius
atšipinkit pilnai protus
kad nesuvoktumėm nei kur
nei kaip nei kada mes bėgam
duokit malonumų
duokit karamelės
duokit šokolado
duokit pragaro vyno

mes šoksim kad ir kaip karšta bebūtų
mes šoksim kol nusitrins pirštai kruvinom pūslėmis
mes šoksim kol nutrūks gyslos
kol suluš kaulai ir susprogs venos
tik nešnekėkit mums apie prasmę
neklauskit kur keliaujam kas esam ir kuo norime tapti

avinėlis pas mus buvo atėjęs
mes išgėrėme jo kraują
ir jis čionais nebesirodys
dykumos lietumi nepalaistysi
Gediminaičių disnastija

2022-01-11 22:59:34

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): oioioi

Sukurta: 2022-01-12 18:06:05

Stipru. Netgi labai. Ir aktualu šio laikmečio beprotiškam ir gal beprasmiam skubėjimui.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2022-01-12 09:28:25

Neviltimi alsuojantis kūrinys.
Deja, - mes tik marionetės pavojingame gyvenimo kelyje.