Gyvenimo istrojia užrašoma nei kiek ryškiau, nei šakėm ant vandens,
Nuraibuliuoja sapnuose ir atminimuos - lyg nebūta.
Ir kuo dabar dukslius, sulinkusius pavidalus pridengt?
Kuo pamainyt kasdienę išbrinkintą plutą?
Bamblėti pirštai narsto rožinį. primink, už ką meldžiuos?
Vaiduokliai paryčiais ištrynė savo vardą.
Medus apkartęs - jaunystė daug saldžiau,
Bet senas laikrodis sekundėmis visas dienas sukarpo
Iki neberenkam pabirusių savęs.
Sulos nėra. Tik šiaudgaliai, tik pelenai, tik dulkės.
Kas tu? Nežadink, leisk sapne nuskęst,
Leisk lygiu brūkšniu tarpe datų gultis.
Bet ne. Vėl iš tursomiegio pabudina kažkas.
Tai savas kraujas su naujuoju veidu.
Bedantė šypsena - iš laimės, ne įkąst.
Ir vėl gyventi tu geidi.
Kaip geidus.