Ar nekeista –
Mes kalbam,
Bet žodžių viens kito negirdim,
Lyg lietus blunkant dienai
Čežėtų po žolę pernykštę,
Tarsi savo valia nebe saldūs, tai kas, kad prisirpę.
Tiek tulžies ir nuodų,
Jog pajudinti keikiamės šlykščiai.
Kur būtoji aistra?
Ji liepsnojo, ji drovesiu raudo,
Nusiplėšė pati nuo savęs ne tik rūbą, bet odą.
Aimana kaip daina,
Kai geidi tiek glamonės,
Jog skauda,
Kai durpėja tylėjime jausmo nejudinti klodai.
Pasakyk,
Gal žinai,
Kaip nektaras būtasis apkarto?
Ir kodėl viens kitam mes uždėjom erškėčių vainiką?
Mes gyvenam abu šįtą vieną vienintelį kartą.
Ar nekeista –
Mes kalbam, bet iš žodžių sula jau išnyko.
Ir kažin, ar lietus atgaivins šiuos suglebusius kūnus,
Kur bemiegėj nakty viens nuo kito toliau vis atšlyja.
Iš jaunystės laiškai –
Nesuprantamos, blunkančios runos.
Kaip baugu, nes tylu,
Kai ant glėbio spyna
Užrūdijus...