Susisemčiau į nustebintą žvilgsnį
Šerkšnoto peizažo stebuklą,
Kol jo žvilgesio dar nenupurtė vos dvelkiantis vėjas.
Net ražienų spygliai užsidangstė krakmolintom duknom,
Pilnatis lyg smalsaudama dairos nykštukų ir fėjų.
Kiek gyvybės ženklų?
Vinguriuojantys pėdsakai, iškvėptas garas,
Gal dar varnos nuodėgulis kaip svetimkūnis prakrankęs.
Nežinau, ar jauti, kaip tas šerkšnas ir mudu į kiautus uždarė,
Nes jausmai be liepsnų, rankos – jau išderėjusios ankštys.
Štai kiek šerkšno plaukuos ir jisai jau daugiau nebetirpsta.
Jau dabar milžinai tie nykštukai, kuriuos mudu supom.
Ar tikrai taip trapu? Iš gražumo norėčiau pravirkti,
Bet net ašaros lašas ledokšniu žvilgėdamas trupa.