(Atsiliepiant į EK siūlymą nevartoti žodžio Kalėdos)
 
Baigia dilti mėnulis, baigia...
Ką tik buvo toks mielas, skaistus.
Krinta žemėn, leidžiasi snaigės,
Temsta buvęs žvaigždėtas dangus.
 
Tik dangus dar nušvis, bus Kalėdos,
Švies ryškiausia Betliejaus žvaigždė.
Klaups pasaulis prieš paprastas ėdžias,
Sklis nusklis Kūdikėliui giesmė.
 
Nenustelbs jos pakilusios šmėklos,
Neišbraukti Kalėdų šventų.
Gal Europa prarado jau gėdą,
Kad Kalėdas ištart jai baisu?
 
O, Europa! Buvai tu tvirtove,
Buvai meno, kultūros lopšys.
Šventu Kryžium pelnei savo šlovę
Ir švietei kaip vilties švyturys.
 
Kas dabar, kokios šmėklos užvaldė,
Kad kas kartą žemiau vis krenti?
Prarandi savo garbę ir vardą,
O tautoms tarsi tyčia kenki.
 
Jei koks lapas viršūnėj nudžiūna,
Sveikas medis išleis daug kitų.
Po žiemos kaip pavasaris būna,
Atsibus dar ir žmonės laiku.
 
Tegul dyla mėnulis, sudyla,
Patekės dar graži jaunatis.
Kūdikėlio žvaigždė dangum kyla
Ir jau šventos Kalėdos arti.