Gija


Ar klausia kas rudens,
Kodėl kraujagyslės paspringsta krešuliais,
Nutyla tvinskniuos lūkesčiai,
Ir lieka sieloje čežėt geidulingiausios maldos?
Kai kryžkelės nėra –
Apglėbt? Paleisti?
Juk vis tiek nuteis.
Jau ne užuovėja esi. Kieno prašyt pagalbos?
Kur baltarūbiai kantrūs angelai,
Kurių galia tarsi dievais tikėjai?
Užmigt, užsnūsti...
Ak, vėl nubudai...
Iš silpno kūno siela neišėjo.
Ar klausia kas rudens, ko šalta ir tamsu?
Kai karalystę atiduotum už globėjo šypsnį.
Kai laižant medų tau nebesaldu,
Kai net kankinamas nebeprisieki likti.
Už lango pilnatis
Bebadanti akis,
Ilgi šešėliai, plaučiuos trūksta oro.
Užmigt, užsnūsti...
Jau žiema arti.
Vis tiek nuteis. Ar kas bepaiso paskutinio noro?
Su kuo kalbi?
Su rudeniu? Su savimi? Su angelais?
Su tais, mylėtais, už ribos kur laukia?
... plevena vėjyje voratinklio galai.
Atrodo, mintį bus ruduo nutraukęs...
Nijolena

2021-11-22 04:45:29

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): oioioi

Sukurta: 2021-11-24 10:25:48

Paskutinės dvi eilutės – ryškus paveikslas.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2021-11-23 13:23:03

Rekvijem rudeniui.