Tik šiandien

7 Skyrius

Iš karto po susirinkimo Elijas parveža mane namo ir prasitaria, kad važiuos pasivažinėti su Lujisu. Pasitikiu juo, visa širdimi tikiu, kad jo išdavystė buvo vienkartinė, bet vis dėl to "įkandu" sakydama, kad prieš devintą žingsnį reikia pasitarti su globėju. Tačiau iš karto pasigailiu, nes paaiškėja, kad jo globėjas atkrito, tad jis nebeturi globėjo. Tikiu, kad jis nebemiegos su buvusia, o tiesiog praleis laiką su sūnumi. Per trumpą laiką jie labai suartėjo. Man nerūpi, kad jis sumaišė vardus. Žinau, kad būtent mane jis iš tikrųjų myli. Jei nemylėtų būtų iš karto mane palikęs. Būtų tikrai man neatleidęs.

Pasidarau arbatos ir pradedu klausytis Eljaus "Blaivybės grojaraščio" pradedu galvoti apie visus žmones kuriuos įskaudinau gerdama. Pirmieji sąraše Elijas ir Kloja. Galiausiai suprantu, kad man reikia gydytis. Pasiprašyti į ligoninę. Staiga suskamba mano telefonas. Tai vaikinas su kuriuo permiegojau. Nežinau kodėl dar jo neužblokavau. Net negalvodama pakeliu ragelį. 


- Klausau? - Iš balso tai labiau skamba ne kaip mandagi pokalbio pradžia, bet kaip užslėptas susierzinimas maždaug "ko nori?" arba "atsikabink"


- Labas. Ar norėtum šiandien susitikti išgerti? Už valandos būsiu.

- Na, nemanau, kad tai gera mintis.

- Sakau, išgerti, ne pasimylėti - šis nusijuokia pajutęs mano susidrovėjimą.

- Bet aš alkoholikė. Man negalima gerti. Ir Elijaus išduoti nebenoriu. Man reikia gydytis - dar bandau ginčytis. Nors žinau, kad beviltiška.


- Mieloji, išgerkim paskutinį kartą. Labai pasiilgau tavęs. Po to galėsi važiuoti gydytis. Šiandien dar galima.

- Aš negaliu, tikrai. - suverkšlenu kaip kūdikis.

- Prašau... pabūk su manim...

- Na gerai, bala nematė. Išgerkim. Bet čia bus paskutinis kartais kai susitinkame. Vėliau net nebandyk manęs ieškoti. Nei ligoninėje nei išėjus iš ligoninės. Noriu pradėti naują gyvenimą.



Greitai persirengiu, pasidažau, ir laukiu vaikino. Širdyje jaučiu kaltę, bet negaliu nieko padaryti. Paskutinis išgėrimas ir ligoninė. Žinau, kuo baigsis mūsų pasisėdėjimas prie vyno butelio, o gal ir kelių. Pajutau stiprų geismą jam kai pirmą kartą susitikome. Jo žvilgsnis, prisilietimai ir balsas veikė magiškai, tad pasielgiau kaip paauglė. Neapgalvotai. Jis už mane gerokai jaunesnis, bet man tai nerūpėjo. Jo glėbyje neberūpėjo niekas.

Beveik po dešimties minučių jau esame jo namuose. Vėl užpuola kaltė, gėda ir baimė. Bjaurybės, visada lenda kartu. Iš paskutiniųjų stengiuosi neapsižliumbti. Ne dabar. Pažliumbti galėsiu girta. Ir ryte kai išsipagiriosiu. Žinau, kad gailėsiuosi, bet vis tiek lendu... Aš bejėgė. Bejėgė prieš alkoholį ir mano gyvenimas nevaldomas. Pirmas žingsnis. Pirmą kartą jį atlikau prieš aštuonis metus, bet turbūt kažką praleidau. Kažką padariau ne taip. Jei būčiau viską padariusi teisingai kažin ar būčiau atkritusi. 



- Gersim iš taurių ar tiesiai iš butelio? - pasiteirauja mano nuomonės. Jam pažvelgus į mane iš karto jo akyse atpažįstu geismą. 

- Iš taurių. Reikia juk šiek tiek romantikos. - žinau, kad dabar jau nebėra kelio atgal. Nusigersiu taip, kad rytoj bus gėda.

- Kaip pasakysi. Ir nesugraudink, noriu, kad jaustumeisi gerai. Bent trumpam pamirškim planus. Viskas gali palaukti. Reabilitacija, grupės, globėjai... - pamatęs, kad verkiu švelniai nuvalo mano ašaras ir pakšteli į lūpas, lyg bandytų mane paguosti.



Jis turbūt nesupranta, kad būtent visa šita situacija ir yra mano ašarų priežastis. Man skauda, kad vėl elgsiuosi neapgalvotai. Kai noriu gydytis, bet einu gerti, nes man pasiūlė, o aš negalėjau susilaikyti. Tai visiška beprotybė. Normalūs žmonės taip nesielgia. 


Jis įpila po taurę man ir sau. Taip pat pasiūlo užkandžių ir aš neatsisakau. Jau būdama gerokai apsvaigusi užklausiu ar patinku jam, nes jis elgiasi taip lyg patikčiau. Nekreipiu dėmesio į jo atsakymą ir tiesiog pabučiuoju jį. Vaikinas atrodo maloniai nustebęs. Net nepajuntame kaip išgeriame tris butelius ir aš galima sakyti prageriu emocijas. Nebejaučiu nieko.





- Iki šio momento, mane visada persekiodavo KGB... - kalbu tik stengdamasi palaikyti pokalbį.

- Kas persekiodavo?


- Kaltė, gėda, baimė. Bet dabar jau nepersekioja. Žinai, kai prisigeriu, nejaučiu nieko. Arba beveik nieko. Tik nesuprantu, ar tavęs netrikdo, kad tu beveik perpus mano amžiaus? Ir akivaizdžiai simpatiją rodai. O aš ištekėjusi. Tu bent jau neturi ko išduoti, o aš jau išdaviau. - Net nustembu, kad būdama visiškai girta kalbu dar pakankamai rišliai.

- Manęs visiškai netrikdo mūsų amžiaus skirtumas. Tu man patinki, net labai. Nors puikiai žinau, kad tai niekur neveda. Kartais, žinoma liūdna, kad gadinu tavo santykius, bet man sunku susivaldyti. Turbūt pats tuoj tapsiu alkoholiku... kartais geriu vienas ir visada galvoju apie tave. 

- Ir kodėl su tavim neįmanoma tik išgerti? - apsimetu susierzinusia pajutusi jo ranką sau ant šlaunies.

- Turbūt dėl to, kad labai lengvai tave užvedu. Arba tu mane užvedi, tiksliai nežinau. Vienaip ar kitaip tu pati nenori tik išgerti. Nors ir esi alkoholikė, tai nėra pagrindinė mūsų pasimatymų priežastis, pripažink tai.

- Aš išdykauju su vienu iš grupių narių, o mano vyras miega su savo buvusia. Tobuli santykiai. Siekiamybė tiesiog.  - isteriškai nusijuokiu. Bet negalim vienas be kito. Vis tiek jį myliu. Nepaisant to, kad jis pavadino mane jos vardu. - Išlieju susikaupusią nuoskaudą visai su tuo nesusijusiam žmogui.



Jis visiškai nereaguoja, tik glosto mano koją. Neiškentusi užsilipu jam ant kelių ir galiausiai pradedame aistringai bučiuotis. Netyčia pasakau, kad myliu jį.

Ryte atsibundu su juo ir puikiai žinau kas įvyko, bet detales prisimenu sunkiai. Turbūt jų ir nereikia prisiminti. Tyliai nueinu į dušą ir kokias penkiolika minučių sėdžiu tualete, kadangi nuo stiprių pagirių pykina. O tvinkčiojantis galvos skausmas visiškai nepadeda. Tikrai reikia gydytis. Nueinu į virtuvę, išgeriu tabletę nuo skausmo ir tris stiklines vandens, bet viską išvemiu. Tada išgeriu dar kelias stiklines vandens. Tada dar dvi tabletes. Truputį geriau. Fiziškai, ne emociškai. Atsisėdu ant virtuvės grindų ir apie penkias minutes praverkiu. Viskas - dugnas. Žemiau kristi nebegalėjau. Greitai apsirengiu ir grįžusi į miegamąjį paskambinu Elijui.



- Brangusis. Aš susimoviau. Vėl miegojau su tuo vaikinu. Ir prisigėriau. Gal gali atvažiuoti mane pasiimti? - balsas dreba ir esu beveik įsitikinusi, kad Elijas supranta, kad ką tik verkiau.

- Žinoma. Tuoj būsiu, myliu tave.

- Ir aš tave myliu, Elijau...



Vos vaikinui prabudus išsilieju ant jo ir net neleidžiu jam prie manęs prisiliesti. Apšaukiu net labiau nei apšaukiu Kloją. Jam pabandžius mane nuraminti trenkiau jam per veidą ir pastumiu taip, kad šis atsitrenkia į sieną. Išgėrusi, arba neseniai išsiblaiviusi aš būnu labai agresyvi. Tai puikiai įrodo pavyzdys su Kloja. Šiandien atsiprašysiu Klojos ir pasakysiu, kad vyksiu gydytis.



- Vakar sakei, kad mane myli, šiandien elgiesi, lyg būčiau blogiausias žmogus žemėje. Ar čia visų girtuoklių jausmai pasikeičia per naktį.

- Ir tu patikėjai? Tikrai neturėjau to galvoje. Kai esu girta galiu pasakyti bet ką. Dažniausiai tai būna visiška nesąmonė prasilenkianti su realybe. Kaip ir šiuo atveju. Nemyliu aš tavęs. Niekada nemylėjau. Aš myliu Elijų. Manau ir taip aišku, kodėl su tavimi susitikinėjau. Ne dėl alkoholio. Bet blaiva taip nesielgčiau, todėl per kiekvieną pasimatymą su tavimi prisigeriu, kad negraužtų sąžinė. Bet tai turi baigtis. Žinai, kad esu alkoholikė ir vis tiek siūlai išgerti. Jei ne tu mano santuoka vis dar būtų puiki. Vakar jau nuo ryto buvau girta, vakarop išsiblaiviau, tai ne, reikėjo dar pas tave važiuoti ir dar labiau prisigerti. Per tave pradėjau gerti. Praradau aštuonis blaivybės metus.

- Galėjai tiesiog atsisakyti.

- Ne taip viskas veikia... Alkoholikams reikia palaikymo iš šalies, vieni mes sunkiai susilaikome kai labai norime išgerti. O dar jeigu kas nors šalia vartoja arba siūlo tai susilaikyti praktiškai neįmanoma. Nors tu greičiausiai nieko apie alkoholizmą nesupranti. Ir jei neprisimeni tai aš bandžiau atsisakyti.

- Apie alkoholizmą gal ir nesuprantu, bet matau, kad tu priklausoma ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo Elijaus. Abu esate vienas kitam neištikimi, bet negalite vienas be kito gyventi. Ir man atrodo, kad tu tiesiog ieškai pasiteisinimo. Suprantu, kad negali su manimi mylėtis blaiva, bet matau, kad nori. Išgėrusi pridarai nesąmonių ir numeti pasiteisinimą "buvau išgėrusi". Kiek teko matyti blaivų alkoholikų, jie tiesiog pasako, kad negeria.

- Nevaidink psihologo. Aš esu priklausoma. Vienintelis būdas išlipti iš priklausomybės yra visiškai nevartoti. Išgėrusi aš prarandu kontrolę. Kai kurie gali gerti arba negerti, bet aš negaliu. Ir su tavim tai yra nežmoniškai sunku. Iš tavęs visiškai nesulaukiau palaikymo. Tu mane stūmei gilyn į priklausomybę.



Galiausiai abu be žodžių žiūrime vienas į kitą ir laukiame Elijaus jau sėdėdami svetainėje. Vos jam atvykus apsikabiname ir kelias minutes nepaleidžiame vienas kito. Atrodo, kad jis visai nepyksta ant manęs. Vos įsėdusi į mašiną susigraudinu. Jis tik paima mano ranką ir pradeda mane raminti. Galiausiai pajuntu palengvėjimą - mylimas vyras šalia. Iš jo nesulaukiu jokio kaltinimo, tik palaikymą. Nors matau kaip jam skaudu.



- Viskas gerai, nesipyksime dėl to sekmadienio rytą. Dabar kai pravažiuosim namo eisi nusiprausti ir persirengti. Tada pavalgysime ir važiuosime į bažnyčią. Lujisas kvietė. Kloja irgi ten bus. Vakar miegojo pas Lujisą. Tik žinai, apsirenk padoriai, kad nenužiūrinėtų kas nors. Nors bažnyčia, bet ir ten visokių žmonių yra. 

- Vadinasi naujieną, kad nusprendžiau gydytis teks pasakyti jai bažnyčioje.

- Tikrai važiuosi gydytis? Jau ketinau siūlyti, bet kažkaip pati nusprendei. Labai džiaugiuosi. Tiesiog geroji naujiena. Geresnės sekmadienį ir nesitikėčiau sulaukti. 


Vos grįžus namo nubėgu į dušą ir tvarkingai apsirengusi jau geresnės nuotaikos einu į virtuvę. Pavalgę pusryčius nieko nelaukdami išvažiuojame. Atvažiuojame likus kiek daugiau nei pusvalandžiui iki pamaldų pradžios. Vos įžengus pro duris pastebiu staliuką prie kurio vaišinama kava. Abu prie jo prieiname žinodami, kad man labai reikia kavos. Aptarnauja Lujisas ir nepažįstama mergina panašaus amžiaus. Šalia sėdi Kloja, matomai bendrauja su Lujisu.



- Labas rytas. Lujisai, gal būtų galima tris puodelius kavos, du mano žmonai ir vieną man. Ir gal kelis sausainius.

- Žinoma, paimkit sausainius. Kelė tuoj įpils kavos.

- Aš turiu naujienų - paskelbiu vos atsisėdusi prie staliuko gerdama pirmąjį kavos puodelį - aš važiuoju gydytis. Pati nusprendžiau. Ir labai atsiprašau dėl vakar. Neturėjau tau trenkti ir tavęs apšaukti. Tai nepateisinama.

- Viskas gerai, jau nebepykstu. Dabar svarbiausia, kad supratai, kad blogai pasielgei ir dabar ruošiesi gydytis.  Dievas išklausė mane. Meldžiausi dėl tavęs. Tėtis irgi - greičiausiai.

- Gal ta proga vėl reikėtų kur nors nuvažiuoti. Na, kaip vakar. Taip tėtis irgi meldėsi kartu su manimi. Kai buvome nuėję toliau. Vakar turbūt pirmą kartą pasijutau tikrai pilnas. Maniau, kad man nieko netrūksta, bet dabar suprantu, kad tikrai trūko ir ryšys su biologiniais tėvais tikrai svarbus, nes aš vis dėl to jų dalis. - Atsiveria Lujisas. Didžiausią įspūdį padaro tai, kad Lujisas Eliją pavadino tėčiu.

- Na, aš neprieštarauju, bet kaip namų darbai? Ir man labai įdomu, ar kasdien tiek daug kavos geri? Tau tik penkiolika ir manau, kad tai nelabai sveika tau. - Elijus pastebi, kad Lujisas geria jau trečią ar ketvirtą kavos puodelį.

- Elijau, nespausk jo taip. - Įsiterpiu -Nors esi jo tėvas taip auklėti tikrai neturėtum. Kelionė tikrai puiki mintis. Paskutinis pasibuvimas su šeima prieš vykstant į ligoninę.

- Viskas gerai. Mano draugės tėtis kartą irgi pamokslavo dėl kavos. Kai pas juos pietavau ir užmigau per maldą. Tada buvo pirmadienis. Tiek daug geriu tik sekmadieniais. Įprastomis dienomis geriu daug mažiau. Arba visai negeriu. Jos tėtis vis dar juokiasi iš manęs dėl to įvykio.


Prakalbame beveik visą laiką ir galiausiai skubame į salę. Pastorius pamokslauja apie viltį ir vidinį dvasinį išgijimą. Visa ką jis sako priverčia susimąstyti apie savo dvasinę sveikatą ir dar labiau paskatina ruoštis gydymui.



- Sugrįškite tai veikia, mums veikiant - priduriu po pamokslo nors žinau, kad  niekas manęs negirdi.
Algitukas

2021-10-29 00:49:55

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): piemenaitė

Sukurta: 2021-10-29 18:28:05

Kažkoks košmaras.