Ir vėl ruduo, ant kelio lapų auksas,
Jį dosniai beria pakelių klevai.
Kuklus ožekšnis, ugnimi nuraudęs,
Gelsvom kasom pasipuošė beržai.
 
Tikrai ne man, ne man toks kelias skirtas.
Gal vasarai išleist, gal žiemai pasitikt?
Gal tai mums dovana, gražuolis tiltas
Per metų upę, seniems krantams palikt?
 
Kad neliūdėtume, kad drąsiai eitume,
Važiuotume pirmyn, tiktai pirmyn.
Pralėksim juo, žinau, tikrai per greitai,
Bet niekam nevalia sustoti, nusimint.
 
Toks laiko kelias, tokie jo metų tiltai,
Pavasarį žiedais puošti, o rudeniniai – auksu.