Lapų taku ateina šviesios mintys,
Nukritusios nuo klevo ir aukštų beržų.
Prisiglaudžia ir šnara man - raminkis,
Pažvelk, kaip gera, kaip miške gražu.
 
Praeis pandemija žymėti metai,
Sukaustys ją žiema kietu ledu.
O tau, o tau galbūt likimas žada
Sulaukti gervių, grįžtančių gandrų.
 
Tegul triukšmauja popierinės antys,
Ir kranksi juodvarniai mirties balsu.
Žmogaus dalia – mylėti ir gyventi,
Žemelę puošti begale žiedų.
 
Pažvelk į artimą, kaimyną, draugą,
Jiems ranką tiesk ir gerą žodį tark.
Tegul jų akys šviesų laiką saugo
Ir niekados neleidžia jam apkarst.
 
Dosnus ruduo, aukso dažus plačiai papylė...
Ir saulė dar šilta, arimai suversti.
Tai kas, jeigu klevai raudonais lapais žydi,
Juos rinkt ir neštis į namus visus gali.