Ąžuolas

Dar kalbėki, angele, žodžius,
Plunksnos tavo baltos baltos,
Man tik vieną, tą, kur garbina medžius
Dovanok – tas ąžuolas visai nekaltas,
Kad giles jis barsto pavėjui,
Kad audrų ir vėtrų laukia,
Nugalėjęs laiką ir stabus,
Pats jis žaibo teismo laukia,
Bet prie ko suklups lietuvis,
Ką pašlovins atsiklaupęs,
Mūsų žemėj tik lietus vis
Glosto ąžuolui lapus it plaukus,
Nėr senesnio už tave,
Girių ir miškų galiūne,
Ar palaužė vien audra,
Blokšdama tave į liūną?
bitėžolė

2021-09-27 09:50:01

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2021-09-30 14:07:52

Dar iš vaikystės atskriejo lankyto ąžuoyno vaizdai. Koks puikus buvo ąžuolynas! Galingi, šventi medžiai lietuviui. Ten rinkdavom giles medžiotojų draugijai. Deja... Iškirsta, nuniokota, net širdį skauda...

Vartotojas (-a): piemenaitė

Sukurta: 2021-09-27 20:33:02

Žodžiai ir mintys, kurios pasiekia širdis.