Skriskim švintant dangop,
Nusimetę dvejonę kaip kiautą,
Net jei tektų nukrist – šitaip maga erdves apkabint,
Net jei tektų akis
Alei dieną graudumais nuplauti –
Dievas to nepaduos, ko nedrįsi nei siekti, nei imt.
Taip, nunokus teks krist,
Teks pajusti žemelė kaip traukia,
Savo meilės vaisius teks lydėti
Labai gal toli,
Bet savim pamatuok
Būtyje, kas brangesnis už auksą.
Ar ne jausmas svaigus,
Su sula kad išplūsti gali?