Įžanga rudeniui


Dienos slenka tuščiai, nuobodžiai ir tyliai
laukiant, gal dar šnarėdami medžiai pasaką paseks,
deja, saulės apglėbti dunkso lig bejausmiai nebyliai,
tad išgirsti jųjų paslapties niekada taip ir neteks...
O laikas skubėdamas lekia – pasiliekančios nelauks:
pavasaris, vasara – negi visai nebuvo ar savyje nejutai,
iš tolumų padangėje gervės artėdamos klykiančiai šauks,
norėtum pasitikt, nulydėt – liko tik prisiminimų aidai...
Aplinkui šurmulys – tu tarsi snūduriuoji pagauta transo –
nardai ieškant praeities sudužusios vilties griuvėsiuos,
likęs laikas nesuteiks sielos paguodai nors lašelio šanso,
nebent atėjusio rudens peizažai spalvingą muziką dainuos?

2021 m. rugsėjis
 
Rena

2021-09-14 15:57:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2021-09-18 10:48:10

likęs laikas nesuteiks sielos paguodai nors lašelio šanso

O gal suteiks, kodėl taip iš anksto netikite?..

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2021-09-17 08:37:08

sąsajos žmogaus ir rudens, prasminga

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2021-09-14 19:40:48

Jautrus apmąstymas apie gyvenimą.
Reikšmingas ir nereikšmingas nueinantis laikas nugarma atminties bedugnėn, sugrįždamas apmąstymų ženklais, virstančiais nueinančio laiko etiudais.