Mielai ilgiau panirčiau į pražydusias jausmais dienas,
Tačiau pro jas lyg tyčia pagreitėdamas praplukdo, neša Laikas.
Juk rudenėju, teks tuoj tuoj jusles visas prarast
Ir besapnuoti būvį išliepsnotą skaisčiai.
Todėl prašau – laikyki, kai skrendu,
Kol trapūs lūkesčiai sparnelių neapgruzdo,
Nes būtas laikas padengtas ledu,
Po juo jausmai išblunka ir uždūsta.
O juk žydėjimas lyg Dievo dovana,
Tarytum skrydis, koks užgniaužia kvapą.
Pro mudu pralekia diena. Ji – dyvina,
Kai su „Labanakt“ lūpos „Dėkui“ vapa.