Stiklo karoliukai 
Pabiro ant lango
Ir varva it mintys, 
Užgulusios sielą.

Sabalo naktį –
Švelnią ir šiltą –
Regiu aš spalvotus
Gyvenimo uostus.

It nebyliam kine 
Siužetai šokinėja, 
Bet nerandu aš to
Klondaiko savo sielos.

Išgarinau aš langą –
Karoliukų nebėra.
Stiklo šukės pažiro
Siautulinga daina.

Upeliai ištiško
Kažkada seniai.
Karoliukus susižėrė
Lietaus aitvarai.