akimirka — mirtingojo amžinybė

Santrauka:
Galvokite, žmonės, apie Dievą ir duoną,
Bet nepamiškit kol esam gyvi:
Supermašinos niekada nesidvejina,
Žemė neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Žmogaus  smegenys — kaip tai maža.
Reikia, kad kas nors mylėtų ką nors.
Grigorij Poženian
Vertimas mano
 
prasiskleidė rankos lyg žiedas baltosios lelijos
atvėrė krūtinės geismingąjį sniegą
išsirpusios kraujo žarijos
 
krenti patikli karščiuojančio geismo
pamiršusi visą pasaulį
aistros vien pulsuojantis šėlsmas
ir riksmas įžiebiantis tūkstantį saulių
 
be nuovokos tyso susipynusios rankos
palaima iliuzijos senka
tarp kūnų kasdienybės ledokšnis rangosi
kažkokio stebuklo netekome
 
patiklūs vaikai žiedlapiai vysta ir byra
nutilki žodžiais neskaudink
reikėjo galbūt tame mirksnyje mirti
rankos lyg žiedlapiai skleidžias
lelijos  — — — nežadink ———
mirtingo verksminga lemtis
 
 
Ražas

2021-08-29 17:56:01

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2021-08-30 10:54:41

Iš tos kibirkšties gimsta pasauliai.

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2021-08-29 18:49:41

Gražiai nusakyta mažoji mirtis - liūdėti neverta.