Arčiau palinksiu aš prie žemės,
Prie margo kilimo gėlių.
Tegul širdis jų grožį geria,
Stebuklą vasaros dienų.
 
Supras, kad truputį meluoju,
Kai kiekvienai iš jų šnabždu –
Ilgai žydėk, iki rugsėjo,
Mano akims gražiausia tu.
 
Lai bus balta, žydra, geltona,
Tarsi liepsna raudonos degs,
Jų mielos, nuostabios vilionės
Svajų takais visus nuves.
 
Juodos žemelės, saulės šypsnio,
Truputį rankų šilumos
Ir nuvilnija gėlių lysvės
Senuose parkuose, namuos.
 
.........................................
Arčiau palinksiu aš prie žemės,
Lyg prie motulės, prie gimtos.
Ji puošnų žiedą žmogui kelia
Saulės sušildytuos delnuos.